Naujienos

„Nuostabus darželis, įspūdinga mokykla miške. Tai, ką turite, yra unikalu“, – sakė iš Ženevos į Lietuvą atvykęs Jungtinių Tautų Ekonomikos komisijos Europai (UNECE) Bendradarbiavimo ir partnerysčių skyriaus vadovas Tony Bonnici. Čia jis atvyko aplankyti Lietuvos projekto, apdovanoto tarptautiniuose apdovanojimuose „Public Private Partneships and Infrastructure Award 2023“. Projekto metu Kauno rajone – Zapyškyje, Kačerginėje ir Mastaičiuose – buvo pastatytos ir atnaujintos trys ugdymo įstaigos, kuriose gali mokytis daugiau nei 500 mokinių. Lietuvos projektą UNECE įvertino už į aplinkosaugą ir tvarumą orientuotus sprendimus, neutralų poveikį aplinkai bei replikavimo galimybes.  

Projektas įgyvendintas  Kauno rajono savivaldybės kartu su privačiu partneriu „BaltCap infrastructure fund“. Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA) Kauno rajono savivaldybei teikė finansinę ekspertinę pagalbą, dalyvavo privataus partnerio atrankoje, derybose.  

CPVA svečiavęsis T. Bonnici interviu pasakoja apie viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) tendencijas, Lietuvos projekto sėkmę ir pritaikomumą ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų.  

– Kodėl UNECE domisi VPSP? Kokia jūsų organizacijos misija ir tikslai šioje srityje? 

– VPSP būdą pradėta taikyti daugiau nei prieš 20 metų tokiose šalyse, kaip Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Kanada, vėliau Australijoje, Japonijoje ir kitose. Šios šalys buvo suinteresuotos keistis gerosiomis praktikomis. Tam geriausiomis vietomis pasirodė Jungtinių Tautų komisijos, kurios veikia regionuose ir daug dėmesio skiria šalių narių mokymams. UNECE – viena iš penkių tokių Jungtinių Tautų komisijų. Taip viskas ir prasidėjo.  

VPSP sparčiau pradėjo plisti 2008 m., šalis ištikus finansų krizei. Tuo metu VPSP pradėjo domėtis ir mažų bei vidutinių pajamų šalys, tačiau jos neturėjo daug žinių, kaip tai įgyvendinti. Čia mūsų, UNECE, vaidmuo dar labiau sustiprėjo – dalijomės gerąja Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir kitų šalių patirtimi, rekomendacijomis, rengėme mokymus, stiprinome gebėjimus.  

2015 m. įvyko svarbus pokytis: išsikėlėme ambicingus darnaus vystymosi tikslus, kuriais ne tik siekiame gelbėti planetą, bet ir naikinti skurdą, mažinti nelygybę ir t. t. Pradėjome kalbėti, kad vertė už pinigus (angl. value for money) neturėtų būti vienintelis projektų tikslas, kad projektais turime kurti vertę žmonėms ir planetai. O tai reiškia, kad trys tvarumo ramsčiai – ekonominis, aplinkosauginis ir socialinis – turi būti vienodai svarbūs. Nesakau, kad poveikis aplinkai turėtų būti svarbesnis už ekonominę naudą. Tačiau, jei projektas, tikėtina, generuos pajamas, tuomet labai svarbu dar projekto įgyvendinimo pradžioje kartu įsivertinti ir socialinius bei aplinkosauginius aspektus.  

– Kuriems projektams įgyvendinti VPSP būdas yra tinkamiausias? 

– VPSP būdas yra vienodai veiksmingas tiek įgyvendinant ekonominius, tiek socialinius infrastruktūrinius projektus. Gali skirtis tik rizikų paskirstymas. Ten, kur aiškūs pajamų srautai, daug rizikų, įskaitant ir paklausos, galima perduoti privačiam partneriui, projektui skirti mažiau valstybės biudžeto lėšų. Tačiau, kai kalbame apie tokius socialinius infrastruktūrinius projektus, kaip mokyklos, laisvės atėmimo vietos, bent dalį ar visą paklausos riziką prisiima viešasis sektorius, o privatus partneris užtikrina turto tinkamumą, prieinamumą.  

Visai mažiems projektams, kurių vertė siekia, pavyzdžiui, iki pusės milijono eurų, tikslingiau naudoti valstybės biudžeto lėšas. VPSP neturi būti naudojamas kiekvienam atvejui. VPSP neišspręs visų jūsų infrastruktūros problemų, tai tik viena iš priemonių. 

– Kaip vertinate VPSP perspektyvas ir kokias tendencijas pastebite? 

– Pastebiu, kad šiame regione vis labiau persiorientuojama prie mažesnių projektų. Nuolat girdime, kaip sudėtinga VPSP būdu įgyvendinti mažus projektus ir kad nevertėtų jų įgyvendinti, jei vertė nesiekia bent dešimties milijonų. Bet esu čia, Lietuvoje, ir džiaugiuosi pastebėdamas, kad didžioji dalis jūsų VPSP įgyvendinamų projektų – palyginti mažos apimties. UNECE laikosi pozicijos, kad norint pasiekti darnaus vystymosi tikslus, svarbūs tiek maži, tiek dideli projektai. Turime įrengti elektrines, rūpintis kelių infrastruktūra, tačiau lygiai taip pat turime įgyvendinti ir socialinius infrastruktūrinius projektus. Pokyčiai vyksta: jautrumas aplinkai didėja, suinteresuotosios šalys aktyviau įtraukiamos, galbūt tik dar nepakankamai sparčiai.  

Kitas dalykas – prieš dešimtmetį buvome tokioje situacijoje, kad pinigų lyg ir yra, tačiau finansuotinų projektų – trūksta. Šiuo metu dėl to nebesu tikras. Tebeturime projektų, įgyvendinamų investiciniu požiūriu rizikingesnėse šalyse, tačiau pačių projektų, mano manymu, turime pakankamai. Siekdami darnaus vystymosi tikslų, turime investuoti ir į rizikingesnes šalis. Darnaus vystymosi tikslai iškelti 2015 m. ir turėtų būti įvykdyti iki 2030-ųjų, taigi esame pusiaukelėje. Tačiau pagal dabartinius tempus, tikėtina, pasiekti pavyks tik apie 12 proc. tikslų. Turime padidinti projektų įgyvendinimo tempą, tačiau kliūtimi tam išlieka finansavimas. Valstybių biudžetų, skirtų darnaus vystymosi tikslams įgyvendinti, nepakanka, todėl labai svarbus privataus sektoriaus indėlis. Čia, manau, labai svarbus vyriausybių vaidmuo, siekiant paskatinti privatų sektorių investuoti šalyse, kuriose rizika didesnė. 

– Prisiminkime UNECE specialųjį pagyrimą laimėjusį Lietuvos ugdymo įstaigų projektą. Kodėl jis atkreipė Jūsų dėmesį?   

– Atlikote nuostabų darbą. Vaizdo įrašas, kuriame projektą pristatė vaikai ir jaunuoliai, iškart papirko. Tačiau tai nebuvo vien tik rinkodaros triukas – projektas pademonstravo puikius rodiklius. Siekiant tvarumo ir atsparumo klimato kaitai, perdirbtos ir pakartotinai panaudotos griovimo atliekos, įrengtos saulės baterijos, padėsiančios sumažinti išmetamo CO2 kiekį. Baseinas neatsirado naujai, jis buvo atnaujintas. Įspūdį daro ir didelis suinteresuotųjų šalių įtraukimas. Vaikai, kurie kalba apie žiedinę ekonomiką, tvarumą, medžių išsaugojimą, puikiai tai iliustruoja.  

Projektas yra ypač vertingas tuo, kad šias patirtis lengva pritaikyti ir kitose šalies mokyklose, net ir regiono. Tokio pritaikomumo mes ir siekiame –  kad šalis ne tik viduje dalintųsi žiniomis ir patirtimis, bet ir už jos ribų. Pastebime, kad tai išties pasiteisina. Štai Filipinuose buvo vykdomas medicinos srities projektas, kurio metu taikytos hemodializės procedūros. Šis pavyzdys įkvėpė ir kitas šalis: Bangladešo vyriausybė jau pasekė Filipinų pavyzdžiu ir nusprendė patys tai įgyvendinti. 

– Ką patartumėte dėl VPSP plėtros tokioms mažoms šalims, kaip Lietuva? 

– Pasikarosiu, bet tai, kad didžioji dalis Lietuvoje įgyvendinamų VPSP projektų yra nedidelės apimties, yra nuostabu. Lietuva yra tarsi įkvėpimas kitoms šalims, kaip visgi galima sėkmingai įgyvendinti daug mažų projektų, ypač savivaldybių lygmeniu. 

Savivaldybės paprastai pasiūlo labai kūrybiškus sprendimus. Daugiau mažų projektų įgyvendinami būtent savivaldybių, o ne nacionaliniu lygmeniu. Tačiau pastebime, kad savivaldybėms kartais pritrūksta žinių, kaip pasinaudoti VPSP ir bendradarbiauti su privačiais partneriais įgyvendinant projektus. Taigi visos pastangos padėti savivaldybėms įgyvendinti VPSP projektus yra sveikintinos, ir Lietuva yra puikus to pavyzdys.